Mažos ir vidutinės įmonės (SME)

Mažos ir vidutinės įmonės (SME) yra verslai, kurių dydis neviršija nustatytų ribų, nustatytų pagal darbuotojų skaičių ir finansinius rodiklius. Europos Sąjunga apibrėžia MVĮ per Rekomendaciją 2003/361/EC kaip įmones, turinčias mažiau nei 250 darbuotojų ir atitinkančias vieną iš sąlygų: metinė apyvarta mažesnė nei 50 mln. eurų arba balanso suma mažesnė nei 43 mln. eurų. MVĮ dar skirstomos į mikroįmones (mažiau nei 10 darbuotojų), mažas įmones (mažiau nei 50 darbuotojų) ir vidutines įmones (mažiau nei 250 darbuotojų).

Mažos ir vidutinės įmonės (SME) yra verslai, kurių dydis neviršija nustatytų ribų, nustatytų pagal darbuotojų skaičių ir finansinius rodiklius. Europos Sąjunga apibrėžia MVĮ per Rekomendaciją 2003/361/EC kaip įmones, turinčias mažiau nei 250 darbuotojų ir atitinkančias vieną iš sąlygų: metinė apyvarta mažesnė nei 50 mln. eurų arba balanso suma mažesnė nei 43 mln. eurų. MVĮ dar skirstomos į mikroįmones (mažiau nei 10 darbuotojų), mažas įmones (mažiau nei 50 darbuotojų) ir vidutines įmones (mažiau nei 250 darbuotojų).

Kodėl MVĮ yra svarbios viešuosiuose pirkimuose

MVĮ skaičiumi sudaro reikšmingą daugumą Europos įmonių — apie 99 procentus visų įmonių ES. Jos įdarbina apie 65 procentus ES privačiojo sektoriaus darbo jėgos ir generuoja apie 53 procentus privačiojo sektoriaus pridėtinės vertės. Viešieji pirkimai, kurie neįtraukia MVĮ į reikšmingą dalyvavimą, taip išvengia bendravimo su didžiąja Europos verslo bendruomenės dalimi, kas lemia konkurencijos, inovacijų ir ekonominio poveikio nuostolius.

ES ir valstybių narių pirkimų politika aiškiai siekia remti MVĮ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. 2014 m. ES direktyvos dėl viešųjų pirkimų įtraukia konkrečias nuostatas, palaikančias MVĮ prieigą, tarp jų — skatinimą suskirstyti sutartis į mažesnius paketus, prieinamus mažesnėms įmonėms, proporcingus atrankos kriterijus, kurie nepašalina mažesnių įmonių be reikalo, ir pareigą atsižvelgti į MVĮ dalyvavimą projektuojant pirkimų procedūras. Daugelis valstybių narių nacionalinės politikos šias nuostatas dar labiau išplečia.

Nepaisant politinės paramos, MVĮ dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose išlieka mažesnis už jų dalį bendroje ekonomikoje. Tyrimai rodo, kad MVĮ laimi apie 45–55 procentų viešųjų pirkimų vertės ES valstybėse narėse, nors dalys stipriai skiriasi pagal sektorių ir sutarčių tipą. MVĮ paprastai dominuoja mažose sutartyse, tačiau jų dalis mažėja didėjant sutarčių vertei — didžiąsias sutartis daugiausia laimi didelės įmonės ar konsorciumai.

Barjerai MVĮ dalyvavimui

Keli veiksniai riboja MVĮ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Administracinė sudėtingumas yra pagrindinis barjeras: dokumentacija, atitikimo ir procedūriniai reikalavimai lengviau tvarkomi didelėse įmonėse, turinčiose specializuotas atitikties komandas, nei MVĮ, neturinčioms tokių išteklių. Europos vienkartinis pirkimų dokumentas ir panašios supaprastinimo iniciatyvos padeda, bet neeliminuoja administracinio atotrūkio.

Finansiniai reikalavimai taip pat nepalankūs MVĮ. Atrankos kriterijai, apimantys minimalią apyvartą, balanso rodiklius ir draudimo lygius, kartais yra sukalibruoti pagal didelių įmonių charakteristikas, taip atmetant MVĮ, galinčias tinkamai įvykdyti sutartį. Užstatų reikalavimai suteikia papildomą finansinę naštą: pasiūlymų užstatai ir vykdymo užstatai reikalauja bankinių ryšių, kurių mažesnės įmonės gali neturėti.

Pasiūlymų rengimo kaštai nepagrįstai stipriai naština MVĮ. Reikšmingo pasiūlymo rengimo kaina gali siekti dešimtis tūkstančių eurų darbo laiko ir tiesioginių išlaidų. Didelės įmonės gali šias išlaidas paskirstyti per daugelį pasiūlymų ir traktuoti jas kaip bendrąsias sąnaudas. MVĮ jaučia kiekvieno pasiūlymo kainą tiesiogiau ir kartais renkasi teikti pasiūlymus rečiau, siekdamos valdyti išlaidas, o tai mažina jų rinkos dalyvavimą pirkimuose.

Nuorodų (referencijų) reikalavimai gali sukurti užburtą ratą. Daugelyje pirkimų būtina pateikti įrodymus apie panašias ankstesnes sutartis, kurių MVĮ gali neturėti, nes jos anksčiau nelaimėjo panašių sutarčių. Be referencinių sutarčių jos negali įrodyti patirties, o be patirties jos negali laimėti sutarčių, kurios suteiktų tokias referencijas. Įvairios politikos priemonės bando nutraukti šį ciklą, tačiau tai išlieka reali problema MVĮ įžengiant į viešųjų pirkimų rinkas.

Politikos priemonės, remiančios MVĮ dalyvavimą

Kelios politikos priemonės remia MVĮ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Sutarties suskirstymas į paketus leidžia didelius pirkimus padalinti į mažesnes dalis, prieinamas MVĮ. 2014 m. ES direktyvos aiškiai numato pareigą pirkimo vykdytojams apsvarstyti sutarties suskirstymą į paketus, o pateikti pagrįstą paaiškinimą privaloma, kai sutartys nesiskirsto. Daugelis valstybių narių įdiegė papildomas nacionalines taisykles, skatinančias ar reikalaujančias sutartų suskirstymo.

Rezervuotos sutartys pagal ES pirkimų teisę leidžia konkrečias sutartis riboti tam tikroms tiekėjų kategorijoms, įskaitant globojamos užimtumo paslaugų teikėjus, socialines įmones ir MVĮ specifinėmis aplinkybėmis. Rezervuotos sutartys privalo būti naudojamos proporcingai, tačiau jos suteikia reikšmingą prieigos kanalą toms kategorijoms. Kelios valstybės narės aktyviai naudoja rezervavimo nuostatas, ypač socialinių paslaugų ir su užimtumu susijusiuose pirkimuose.

Tiekėjų plėtros programos, kurias vykdo centrinės pirkimų organizacijos, vyriausybės pirkimų agentūros ir tarpinės organizacijos, padeda MVĮ įgyti gebėjimus, reikalingus dalyvauti pirkimuose. Šios programos paprastai apima mokymus, mentorystę, tinklaveiką ir kartais konkrečių galimybių suderinimą. Nors jų tiesioginis poveikis yra ribotas lyginant su bendru pirkimų rinka, jos padeda atskiroms MVĮ tobulėti ir ilgainiui stiprina tiekėjų ekosistemą.

Tiesioginio apmokėjimo nuostatos subrangovams saugo MVĮ subrangovus nuo vėlavimų mokant didžiųjų pagrindinių rangovų. Pagal tiesioginį apmokėjimą pirkėjas tiesiogiai apmoka subrangovus, o ne per pagrindinį rangovą, taip palaikydamas MVĮ pinigų srautų stabilumą. ES pirkimų teisėje vis dažniau numatomos tiesioginio apmokėjimo nuostatos, tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo valstybės narės ir sutarties tipo.

Strateginiai apsvarstymai MVĮ pirkimuose

MVĮ, sėkmingai dalyvaujančios viešuosiuose pirkimuose, paprastai taiko konkrečias jų dydžiui pritaikytas strategijas. Specializacija apibrėžtose nišose leidžia MVĮ konkuruoti gebėjimais, o ne mastu, demonstruojant gilų kompetencijos lygį srityse, kuriose didelės įmonės negali suteikti tokio paties fokusavimo. Geografinis dėmesys padeda MVĮ kurti vietinius ryšius ir referencijas, kurių platesni konkurentai negali lengvai pakartoti. Dalyvavimas rėminėse sutartyse leidžia MVĮ laimėti vieną reikšmingą konkursą vietoj daugelio mažesnių, taip pagerinant dalyvavimo kaštų efektyvumą.

Partnerystės su didesnėmis įmonėmis taip pat dažnai pasiteisina MVĮ. Subrangovo pozicijos didelėse sutartyse leidžia MVĮ dalyvauti didelėse galimybėse be pilnos pagrindinio rangovo rizikos prisiėmimo. Konsorciumo dalyvavimas suteikia lygiavertiškesnę padėtį, kartu jungiantis pajėgumus su partneriais. Strateginės sąjungos su papildančiomis MVĮ gali sukurti bendrą pajėgumą, kuris priartėja prie didelių įmonių siūlomų galimybių, išlaikant kiekvienos MVĮ nepriklausomybę.

Related terms

See Otnox plans to track procurement opportunities across 25 markets.